Dilema 2100

Alkoholio koncentracijos kraujyje leistini limitai pirmą kartą istorijoje buvo nustatyti praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Limitą viršijusiems neblaiviems vairuotojams pradėtos taikyti baudos. Nuo to laiko mokslininkai ieško būdų, kaip greitai ir tiksliai pamatuoti žmogaus neblaivumą. Didžiąją dalį klausimų atsakė alkotesterio išradimas 1954 m., tačiau iki šiol mokslininkai diskutuoja, kuris tyrimo metodas – kraujo testas ar iškvėpto oro matavimas alkotesteriu, tiksliau atspindi žmogaus apsvaigimą nuo alkoholio.

Racionalus sprendimas

Kai kuriose valstybėse yra nustatyti du alkoholio koncentracijos limitai – iškvėptame ore ir kraujyje. Jei tikrinama alkotesteriu, išmatuojama alkoholio koncentracija iškvėptame ore, o rezultatas lyginamas su nustatytu alkoholio koncentracijos iškvėptame ore limitu. Tiriant kraujo mėginį – gautas rezultatas lyginamas su alkoholio koncentracijos kraujyje limitu. Keletas skirtingose šalyse taikomų dviejų limitų pavyzdžių:

Suomija

  • Iškvėptame ore – 0,22 mg/l (alkoholio miligramai iškvėptame litre oro).
    Tai - ne promilės, alkotesteris gautą rezultatą parodo mg/l ir šio rodiklio neperskaičiuoja į promiles kraujyje.
  • Kraujyje – 0,5 promilės (alkoholio gramai viename litre kraujo).

Didžioji Britanija

  • Iškvėptame ore – 0,35 mg/l iškvėpto oro (alkoholio miligramai iškvėptame litre oro).
  • Kraujyje – 0,8 promilės (alkoholio gramai viename litre kraujo).

Švedija

  • Iškvėptame ore – 0,1 mg/l iškvėpto oro (alkoholio miligramai iškvėptame litre oro).
  • Kraujyje – 0,2 promilės (alkoholio gramai viename litre kraujo).

Taigi, dviejų alkoholio koncentracijos limitų nustatymas yra racionalus sprendimas, atspindintis tikrinimo alkotesteriu praktiškumą bei žmogaus individualių fiziologinių savybių įvertinimą, kai atliekamas kraujo tyrimas.

Tačiau taip elgiasi ne visos pasaulio valstybės, kai kuriose šalyse alkoholio koncentracijos iškvėptame ore rezultatai, gauti patikrinus alkotesteriu, konvertuojami į promiles, t.y. į apskaičiuotą alkoholio koncentracijos kraujyje rodiklį.

Konvertavimo istorija

Inžinieriai sumaniai pritaikė dar 1803 m. britų chemiko William Henry atrastą dėsnį. Kuriant alkotesterius buvo pasinaudota tuo, kad žmogaus iškvėptame ore esančių alkoholio garų koncentracija, esant pastoviam slėgiui ir nuolatinei temperatūrai, yra tiesiogiai proporcinga kraujyje ištirpusio alkoholio koncentracijai. 1955 m. mokslininkų grupė patvirtino 2100:1 alkoholio koncentracijos iškvėptame ore ir kraujyje konvertavimo santykį (BBR koeficientas, angl. Blood Breath Ratio). 1972 m. ekspertai pakartotinai patvirtino, kad iškvėptuose 2,1 litro oro apytiksliai yra tiek pat alkoholio, kiek jo yra 1 mg kraujo.

Kokie BBR koeficientai taikomi įvairiose pasaulio šalyse

Šalys, kuriose alkotesteriai konvertuoja rezultatą ir rodo alkoholio koncentraciją kraujyje promilėmis, taiko nevienodą BBR koeficientą. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, Austrijoje, Ispanijoje BBR yra 2000:1, Vokietijoje, JAV ir Australijoje – 2100:1, o Malaizijoje ir Airijoje – 2300:1.

Dilema 2100

BBR koeficientas – tai mokslininkų išskaičiuotas ir pasiūlytas vidutinis dydis. Alkotesteris tiksliai pamatuoja alkoholio koncentraciją iškvėptame ore ir konvertuoja rezultatą pagal konkrečioje šalyje taikomą BBR koeficientą. Tačiau individualus BBR skirtingiems žmonėms taip pat gali šiek tiek skirtis, todėl kartais kyla teisinių ginčų. Tokiu atveju, atrodytų, kraujo mėginys būtų labiau patikimas tyrimo būdas, tačiau tai būtų tik dalis tiesos.

BBR koeficiento struktūra

Švedijos NLFC (National Laboratory of Forensic Chemistry) atlikusi tyrimą 1) nustatė, kad tik 4.3 proc. vairuotojų turi mažesnį nei 2100:1 BBR santykį. Šiems žmonėms išmatavus jų iškvėptą orą, alkotesteris, taikantis vidutinį BBR koeficientą, galėtų parodytų didesnę alkoholio koncentraciją nei ji yra kraujyje. Likusiems 95.7 proc. žmonių alkoholio koncentracija, parodyta promilėmis alkotesterio ekrane būtų tokia pati ar mažesnė, nei atlikus kraujo tyrimą.

Argumentai – iškvėpto oro tyrimo naudai

Alkoholio koncentracija arteriniame ir veniniame kraujyje skiriasi 2). Alkotesterio parodymas atspindi alkoholio koncentraciją arteriniame kraujyje, kuris perneša alkoholį į žmogaus smegenis, todėl iškvėpto oro tyrimas tiksliau atspindi apgirtusio žmogaus būseną4). Be to, alkoholio koncentracija yra didesnė arteriniame kraujyje žmogaus girtėjimo fazėje 3). Tuo tarpu kraujo tyrimui paimamas veninis kraujas, kuriame yra didesnė alkoholio koncentracija žmogaus blaivėjimo fazėje.

Tikrinimo procedūros pranašumai

Iškvėpto oro tyrimas turi ir kitų pranašumų. Kelių minučių laikotarpiu alkotesteriu gali būti atlikti keli testai, tai tampa svariu įrodymu teismuose, jei pažeidėjas mėgintų ginčyti neblaivumo faktą. Be to, alkotesteriu atliekamas tyrimas yra neinvazinis ir parodo rezultatą nedelsiant. Tuo tarpu tiriant kraują, paimamas tik vienas mėginys, o rezultatų tenka ilgai laukti.

OIML rekomendacijos

OIML (Organisation Internationale de Métrologie Légale) yra parengusi rekomendaciją R 126. Tikrinant blaivumą šią rekomendaciją atitinkančiais alkotesteriais, gauti testų rezultatai gali būti naudojami kaip įrodymas (pvz. teismuose). Beje, OIML R 126 apima ne tik metrologinius ir techninius reikalavimus alkotesteriams, bet ir rekomendacijas dėl testavimo alkotesteriais metodų, pvz., tikrinant blaivumą rekomenduojama kelių minučių intervalu atlikti pakartotinius testus.


1) Jones AW, Andersson L. Variability of the blood/ breath alcohol ratio in drinking drivers. J Forensic Sci 1996; 41(6):916-921. 
Jones_blood_breath_alcohol_ratio_article.pdf
2) Magnitude and time-course of arterio-venous differences in blood-alcohol concentration in healthy men.
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/15568892
3) A.W. Jones Department of Alcohol Toxicology, National Laboratory of Forensic Chemistry, University Hospital, 581 85 Linkping, Sweden.
http://www.icadtsinternational.com/files/documents/1989_032.pdf
4) E. MartinW. MollP. SchmidL. Dettli. The pharmacokinetics of alcohol in human breath, venous and arterial blood after oral ingestion. European Journal of Clinical Pharmacology, Sept.1984, Volume 26, Issue 5, pp 619–626.
http://link.springer.com/article/10.1007/BF00543496